Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002-2015

4.4/5 ( ratings)

Pratarmė šios knygos skaitytojams

Pirmiausia. Kai 2004-2015 metų fragmentai jau buvo paskelbti „Šiaurės Atėnuose“ , netikėtai atsirado 2002-2003 metų sąsiuvinis. Su juo atlikau tą pačią operaciją: šį tą išsiplėšiau, kitką pasiunčiau i krosnį, iš tų naujųjų išplėšų kai ką atrinkau ir skelbiu čia. Kadangi minėtame sąsiuvinyje prirašyta palyginti labai daug, tai ir šioji, tik dvejus metus aprėpianti dienoraščių dalis, neproporcingai išsipūtė. Ką gi, gal kas nors joje ras kokio nors įdomumo. Dabar tik baisu, kad neišdygtų dar ir 2001 metų sąsiuvinis. Ką su juo reikėtų daryti?

Antra. Jau prieš skelbdamas išplėšąs „Šiaurės Atėnuose“ numaniau, kad jos bus įdomios nedaugeliui. Pasirodo, mano lūkesčiai buvo pranokti: jos buvo įdomios labai nedaugeliui. Bet… Kadangi tebesilaikau nuomonės, jog skelbti tekstą verta net tuomet, jei iš jo šį tą pasiims tik kokie du skaitytojai, tai ir skelbiu. O atsižvelgdamas į būsimą nepopuliarumą, knygelę dedikuoju tik antrojo aukšto gyventojams. Mat galvoju, kad antruosiuose aukštuose vis dar gyvena mažiau žmonių nei pirmuosiuose. Be to, tai tiesiogiai susiję su manimi: aš irgi gyvenu antrajame aukšte. Vadinasi – dedikacija skirta panašiems į…

Ir trečia. Man tebegalioja Rolando Bartheso sąvoka „autoriaus mirtis“. Taigi, aš sutinku su prancūzų teoretiku, jog paskelbęs tekstą autorius tarsi numiršta: kiekvienas gali skaityti jį kaip nori, suprasti kaip nori, interpretuoti kaip nori… Ir jokios rašytojo pastangos ką nors šiuo požiūriu reguliuoti vaisių neduos. Vis dėlto… Manyje nėra visiškai miręs ir užmojis kištis į kitų skaitymą. Esu tai ne sykį pademonstravęs. Tad ir dabar kiek užmaskuotai šitai padarysiu. Pasakysiu, kad iš visų dalykų, esančių tose išplėšose, man svarbiausi buvo du: pastangos nors mažumėlę pareguliuoti save ir mėginimai bent jau minimaliai minimaliai užčiuopti ryšį su kosmosu. Deja, deja… Kiek galiu spręsti iš pasisakymų tų, su kuriais teko šiuo klausimu komunikuoti, būtent minėtieji du dalykai rūpėjo… beveik niekam. Tai ir dejuoju dabar, tikėdamasis… Ir dar viena: tiesiog meldžiu tų, kurie paims šią knygelę į rankas, neskaityti jos vienu ypu nuo pradžios iki galo. Juk čia ne romanas, ne apysaka, netgi ne esė. Meldžiu skaityti po truputį, iš įvairių vietų, į kai ką pasigilinant, kai ką – iš viso praleidžiant.

Ir dar ketvirta. Kadangi atsirado Lietuvos žmonių, suirzusių dėl to, jog jie nežino, kas tie „Fragmentuose“ minimi Algiai K. ir Danguolės B., tai iššifravau lietuvių kultūros lauko veikėjų asmenvardžius, nurodžiau jų veiklos sritį ir pridedu tą „sąrašėlį“. Be to. J knygą pasiprašė dar du tekstai. Vienas – apie mano bičiulystę su Sigitu Geda . Kitas – apie mano kūrybos principus. Pasitariau su šio leidinio redaktore ir tuodu tekstu įsileidau.

2020 m. kovo 10 d.