Dvyliktoji žinomo dailės kritiko, Vilniaus dailės akademijos dėstytojo, poeto, eseisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Alfonso Andriuškevičiaus knyga skiriasi nuo ankstesniųjų. Kalbėdamas su buvusia savo studente, kritike ir kuratore, rašytojas literatūros ir poezijos temas palieka nuošaliau. Pašnekovas dalinasi prisiminimais ir įspūdžiais apie Lietuvos dailės gyvenimą maždaug nuo 1967 iki 1990 metų, tačiau chronologinės ribos ne sykį yra peržengiamos.
Anot Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės: „Dvyliktoji A.A. knyga – ne tik galimybė pasižiūrėti į praeities įvykius jo akimis. Ji priverčia skonėtis atsiminimais kaip subtilia kasdienybės literatūra. Su mano pašnekovui būdingomis įžvalgomis ir saldžiarūgščiu humoru piešiamas sovietmečio kultūros procesas bei jo dalyvių būties paveikslas“.
Pokalbiuose ne vieną kartą aptiksime Andriuškevičių ištariant : „Buvau taip parašytas“. Vadinasi, kažkas parašė A. A., ir tas kažkas suteikė jam specifinę, ypatingą žiūrą – jo „prizmę“. O žvelgti į gyvenimą pro šią prizmę, pasirodo, reiškia ir sugebėjimą pasidaryti sau įdomumo net iš elementarių dalykų. Ir dar – tai taip pat reiškia, virtus pasakotoju, suteikti skaitytojui rafinuoto teksto malonumo.
Dvyliktoji žinomo dailės kritiko, Vilniaus dailės akademijos dėstytojo, poeto, eseisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Alfonso Andriuškevičiaus knyga skiriasi nuo ankstesniųjų. Kalbėdamas su buvusia savo studente, kritike ir kuratore, rašytojas literatūros ir poezijos temas palieka nuošaliau. Pašnekovas dalinasi prisiminimais ir įspūdžiais apie Lietuvos dailės gyvenimą maždaug nuo 1967 iki 1990 metų, tačiau chronologinės ribos ne sykį yra peržengiamos.
Anot Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės: „Dvyliktoji A.A. knyga – ne tik galimybė pasižiūrėti į praeities įvykius jo akimis. Ji priverčia skonėtis atsiminimais kaip subtilia kasdienybės literatūra. Su mano pašnekovui būdingomis įžvalgomis ir saldžiarūgščiu humoru piešiamas sovietmečio kultūros procesas bei jo dalyvių būties paveikslas“.
Pokalbiuose ne vieną kartą aptiksime Andriuškevičių ištariant : „Buvau taip parašytas“. Vadinasi, kažkas parašė A. A., ir tas kažkas suteikė jam specifinę, ypatingą žiūrą – jo „prizmę“. O žvelgti į gyvenimą pro šią prizmę, pasirodo, reiškia ir sugebėjimą pasidaryti sau įdomumo net iš elementarių dalykų. Ir dar – tai taip pat reiškia, virtus pasakotoju, suteikti skaitytojui rafinuoto teksto malonumo.