Vilniaus heteroglosija

3.5/5 ( ratings)

Naujausias poeto eilėraščių rinkinys „Vilniaus heteroglosija", kaip ir ankstesnė jo kūryba, pasižymi pastovumu, tolydumu, neskubriu teksto judėjimu. Tai atpažįstama poezija, išsiskirianti fonetiškai aktyvia iškalba, besinaudojanti istorinio, mitinio laiko nuovoka, sudaryta iš neatsitiktinių žodžių prasmių. Rinkinį sudaro trys skyriai, atspindintys tris žmogaus gyvenimo klodus, sluoksnius. Kalbant apie juos, išsiskiria šie trys akcentai: pernai rudenį suėjo pusė šimto metų, kai poetas fiziškai išsikraustė iš Pasvalio ir persikraustė į Vilnių . Jį jaukinosi kaip namus, gal ir baigs prisijaukinti, šiaip ar taip, iš jo žvelgia ir į ankstyvų metų Pasvalio kraštą, ir į visą platų pasaulį , netikėtai atsivėrusį ir vis naujai atsiveriantį namisėdos akims. Iš Vilniaus poetas girdi grumant ir čiulbant ir įvairiausias vietas ir laikus. Juose būna. Viena dar ypač poetui svarbi sukaktis – 2020-ųjų pavasarį buvo irgi lygiai 50 metų, kai oficialiai pasirodė Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva, poeto balsą, taip pat ir poetinį, nuspalvinusi savu tembru...

„Vilniaus heteroglosija. Vilniaus daugiabalsumas, įvairiabalsumas... Balso nuosakos, nuoklausos, atožvalgos, retsykiais gal ir kokia įžvalga – iš Vilniaus, bet nuklystant ir į visokius tolius, pirmiausia užgyvento laiko. Pasvalio laiko – trumpai, bet ryškiai jo paupiuose ir smegduobių lygumose, Vilniaus laiko – ilgai, o vis dėlto irgi ryškiai jo auditorijose ir dylančiuose, plinkančiuose kalvynuos. Ir daugybėj kitokių Lietuvos, Latvijos bei plačiausio pasaulio laikų ir vietų, namisėdą vis dėlto prisitraukiančių, grožybėmis gundančių, bet žadinančių vis tą patį ilgesį – Vilniaus tikrenybės ir Pasvalio sapnų... Vilniui esu dėkingas ir už poetines savo balso klostes. Tokias, o ne kitokias. Prieš pusšimtį metų, 1969-ųjų rudenį, atvažiavau Vilniaus universitetan, čia iškart patekau ir glaudžian Universiteto kraštotyrininkų ramuvą kuriančiųjų būrelin. Nenujausdamas, kad ir pats ramuvos būsiu kuriamas, brandinamas, tikrinamas. Kad mano kalbos gomurys rezonuos ir jos baltišką tembrą," – Vladas Braziūnas.